Šešėlis visada stovi tiesiai už mūsų, iškart už matymo lauko. Bet kokia tiesioginė šviesa meta šešėlį.
Šešėliu apibūdnama tai, ko mes nematome savyje. Tai psichologinis terminas dažnai vartotas šveicarų psihologo Karlo Jungo, vėliau ir jo mokinių, kitų autorių. Šiame straipsnyje apie tai pakalbėsime plačiau.
Trumpas turinys:
- Kas yra šešėlis?
- Kaip atsiranda šešėlis?
- Ką velkame maiše?
- Šešėlio ignoravimas – pavojus mums patiems
Kas yra šešėlis ?
Šešėlis – tai mūsų asmenybės „tamsioji pusė“, taip vadinama todėl, jog daugiausiai susideda iš primityvių, negatyvių žmogaus emocijų ir impulsų, tokių kaip įniršis, pavydas, godumas, savanaudiškumas, troškimas, valdžios siekimas. Deja į šią tamsiąją pusę patenka ir mūsų „atstumti“ talentai, teigiamos savybės, tokios kaip seksualumas, kūrybiškumas, spontaniškumas, polėkis, šėlsmas.
Žmogus stengiasi apsaugoti savo susikurtą gerą įvaizdį apie save, nuo kažko nemalonaus ar to, kas šį įvaizdį sugriautų. Tad tai, kas yra nesuderinama su šiuo įvaizdžiu, atmetama.
Viskas, ką mes paneigiame savyje – ką laikome prastu, blogu ar nepriimtinu – tampa mūsų šešėlio dalimi. Viskas, kas nesuderinama su mūsų pasirinktu sąmoningu požiūriu į save, patenka į šią tamsiąją pusę.
Asmeninis šešėlis – tarsi mūsų išsižadėtasis aš ( nepripažintas aš). Šis šešėlinis „aš“ atstovauja toms mūsų dalims, kurių nebelaikome „savomis“. Šios neištirtos ar nepripažintos mūsų asmenybės dalys niekur nedingsta. Tačiau atstumtos jos regresuoja. Kiekviena nemylima ir nepripažinta mūsų asmenybės dalis ilgainiui mums tampa priešiška.
Kaip gimsta šešėlis?
Būdami vaikais, mes pažįstame gerumą, meilę, dosnumą. Tačiau taip pat pajaučiame ir pyktį, egoizmą ar godumą. Visos šios emocijos yra mūsų bendro žmogiškumo dalis.
Tačiau mums augant kažkas nutinka. Elgesio bruožai, susiję su „buvimu geru“ yra pripažįstami, o kiti priskiriami prie „buvimu blogu“ yra atmetami.
Būdami vaikai, kai išreikšdavome tam tikras savo asmenybės dalis, iš aplinkos gaudavome neigiamų signalų. Gal susipykome ir iniršome. Tėvai subarė ir liepė eiti į savo kambarį. O galbūt būdami pirmoje klasėje pasielgėme drąsiai, žaismingai, spontaniškai ar kvailai. Mūsų mokytoja sugėdino mus prieš visą klasę ir liepė atsisėsti bei būti ramiam.
Kai tai atsitiko – ir tai galėjo atsitikti dažnai – tai kėlė grėsmę vienam iš pagrindinių mūsų poreikių. Mes visi turime pagrindinius žmogiškus poreikius. Šie poreikiai apima fiziologinius, saugumo bei priklausymo ( šeimai, grupei, visuomenei ) poreikius. Šie poreikiai yra biologiniai ir instinktyvūs.
Ar tėvų nepritarimas galėjo sukelti grėsmę mūsų saugumui? Ar mūsų mokytojų ir klasės draugų nepritarimas galėjo pakenkti mūsų poreikiui priklausyti?
Alisa Miller savo knygoje „Vaikystės belaisviai“ ( angl. Prisoners of childhood) rašo, jog mes mažai ką galėjome tokioje situacijoje padaryti. Senovėje vaikai, paprieštaravę savo tėvams ar genties vyresniems, greičiausiai būtų buvę atskirti ir pasmerkti mirčiai. Todėl, kaip vaikai, tokiomis aplinkybėmis, mes galėjome padaryti vienintelį protingą veiksmą – mes koregavome savo elgesį, kad patenkintume savo poreikius, ir išmokome prisitaikyti prie išorinio pasaulio.
Visos nepriimtinos ar nepaskatintos mūsų asmenybės dalys per pirmuosius 20 savo gyvenimo metų yra jungiamos į vieną visumą, ir patraukiamos iš akiračio (už sąmoningo suvokimo ribų).
Kaip sako poetas Robertas Bly knygoje „Maža žmogaus šešėlio knyga“, visas šias nepageidaujamas dalis vaikas įsideda į nematomą maišą ir tempia už savęs.
Ši nepageidaujamų dalių represija sukuria tai, ką psichologas Karlas Jungas pavadino asmeniniu šešėliu.
Kaip Jungas rašo knygoje „Psichologija ir alchemija“:
„Nėra šviesos be šešėlio ir psichinės visumos be netobulumo“.
Ką velkame maiše?
Tokį maišą turime kiekvienas iš mūsų. Ir užpildome jį savaip. Tačiau kuo didesnis maišas, tuo mažiau turime energijos.
Gyvenime pastebime, jog vieni žmonės natūraliai turi daugiau energijos negu kiti, tačiau visi mes turime didesnį resursą, nei sugebame panaudoti. Taigi kur visa tai dingsta?
Jei vaikystėje į šį maišą nukišame savo seksualumą, akivaizdu, jog taip mes prarandame nemažai energijos. Jei moteris užspaudžia savo vyriškają dalį, ji taip pat netenka dalies energijos.
Iš dalies galime apie šį maišą galvoti kaip apie energijos potencialą, kuris mums nėra pasiekiamas ir nepanaudojamas. Jei sakome, kad nesame kūrybingi, tai reiškia, jog savo kūrybiškumą paslėpėme šiame maiše. Atsisakę spontaniškumo, prarandame ramybę, kuomet tenka greitai koreguoti planus.
Idomu tai, jog skirtingos kultūros, bendruomenės, šalys šį maišą užpildo skirtingu turiniu.
Pavyzdžiui puritoniškose, katalikiškose kultūrose šešėlyje dažnai rasime nuneigtą seksualumą. Kai kuriose dvasinėse bendruomenėse sutiksime sėkmingo finansinio gyvenimo neigimą ir pan. Rytų šalyse nepriimtinas noras konkuruoti su broliais ir seserimis šeimoje, priešingai, kas nėra laikoma yda vakarų kultūroje.
Tai taip pat priklauso nuo laikmečio ir bendruomenės ar kultūros puoselėjamų vertybių. Mes dažnai apie save linkę galvoti kaip apie „gerus“ žmones t.y. atsakingus, rūpestingus, padorius. Mums buvo nuolat sakoma, kad turime tokiais būti. Tačiau, kiek žinoma įstorijai, to nebuvo mokomi senovės vikingai. Jie buvo mokomi būti narsiais, drąsiais žmonėmis. Nevalia buvo skųstis, ir netgi mirties akivaizdoje sugebėti pajuokauti. Taigi jų istorija turėjo būti kitokia. Vikingų šešėlis tikriausiai glūdėjo bailume ar melancholijoje. Mūsų šešėlis linksta į gobšumą, klastingumą ar neužtarnautos šlovės norą, nes mūsų tėvai skatino mūsų nesavanaudiškumą.
Japonų rašytoas Haruki Murakami, atsiimdamas H.C. Andersono apdovanojimą 2016 m., savo kalboje sakė „ Kaip ir visi žmonės turi šešėlį, taip ir visuomenės, šalys turi savąjį. Jeigu egzistuoja šviesūs, blizgantys jų aspektai, būtinai bus ir atsverianti tamsioji pusė.“
Šešėlio ignoravimas – pavojus mums patiems.
Senovės graikai suprato poreikį gerbti visas psichikos dalis. Jie šias dalis garbino kaip savarankiškus dievus ir deives. Graikai žinojo, kad dievas ar deivė, kurių jie nepaisė, taps tais, kurie atsisuks prieš juos ir galės juos sunaikinti.
Bet kuri dalis, kurios išsižadame savyje, atsisuka prieš mus. Asmeninis šešėlis tai tarsi šių atsisakytų dalių kolekcija.
Štai čia iškyla problema: šešėlis gali veikti pats, be mūsų aiškaus supratimo. Tarsi mūsų sąmoningas „aš“ tuo metu įjungia autopilotą, o pasąmonė perima kontrolę.
Mes padarome tai, ko patys sąmoningai nedarytume, ir vėliau gailimės (jei pagauname šį momentą). Mes sakome tai, ko nepasakytume. Mūsų veido reakcijos išreiškia emocijas, kurių sąmoningai nejaučiame.
Likdamas pasąmonėje šešėlis kenkia mūsų santykiams su sutuoktiniais, šeima ir draugais, ilgainiui paveiks ir mūsų santykius su kolegomis.
Vienas iš ryškiausių pavyzdžių literatūroje – Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Šešėlis“. Joje pasakojama, kaip mokslo žmogus, rašytojas, keliaudamas į pietus, vieną saulėtą vakarą sėdėjo terasoje, ir sėdėdamas žiurėjo, kaip jo šešėlis kitame balkone tiksliai atkartojo visus jo judesius. Pavargęs ir eidamas miegoti, įsivaizdavo, kaip jo šešėlis lieka tame, kitame balkone. Atsikėlęs ryte, savo nuostabai, pamatė, kad per naktį jis iš tiesų prarado savo šešėlį. Žmogus grįžo atgal į Europą, ir vėl užsiėmė rašymu. Tačiau po daugelio metų, jo šešėlis, kaip realus žmogus, vėl pasibeldė į rašytojo duris. Jis pasikvietė svečią vidun, ir šešėlis papasakojo, kaip pavirto į tikrą žmogų.
Išsimokslines žmogus iš prigimties buvo ramus iš švelnus. Daugiausiai jis domėjosi grožiu, gerumu, tiesa – visu tuo, apie ką rašė savo kūriniuose, tačiau kas niekam nebuvo nuoširdžiai idomu. Šešėlis savo ruožtu pasakojo, kad jo šeimininkas nesuprato pasaulio. Kad būtent šešėlis matė jį tokį, koks yra, ir kokie blogi kartais būdavo žmonės.
Pasakos veiksmas baigiasi tuo, jog tikrasis žmogus tampa savo šešėlio tarnu, ir galiausiai yra jo nužudomas.
Tęsinys II dalyje.
Parengta pagal:
Robert Bly „Little book on the human shadow“
Scott Jeffrey „Shadow work“
