Lobiai smulkioje kasdienybėje
Kaip dažnai mes patys užmušinėjam savyje Vyrą ir Tikrą Žmogų. Nesuskaičiuojamai daug kartų kasdien. Per daug.
– Kai ryte pabundam anksčiau negu nustatytas žadintuvas, ir verčiamės ant kito šono toliau miegoti.
– Kai matom tą netvarkingai numestą drabužį ir nepakeliam, nepadedam į vietą.
– Kai atkreipiam dėmesį į nepalietą gėlę ir sakom „ai, kitą kartą“.
– Kai tik atsikėlę užuot pradėję rytą nuo padėkos Tėčiui, Mamai, Dievui, atsidarom Facebook’ą.
– Kai akimis ir rankomis siekiam telefono bet kada, kai tik atsiranda pora laisvų minučių.
– Kai sulaukiam nepatogaus skambučio ir telefone paspaudžiam „Mute“ ir neatskambinam.
– Kai užkemšam savo entuziazmą sunkiu maistu, nors ir žinom, kad po to 2 val. reikės kapanotis iš miego.
– Kai pažadam kažką padaryti ir atidedam kitai dienai, kam rūpi tas duotas žodis, jis gi jau tiek kartų laužytas.
– Kai žinom, kad laikas imtis iniciatyvos, ir sakom sau „aš dar nepasiruošęs, kam tos problemos, bus dar laiko“.
– Kai vidury dienos galvojam „šiandien jau nemažai padariau, reiktų pailsėti, o tai dar persidirbsiu“ ir įlendam į Delfi.
– Kai reikia problemą IŠspręsti, o mes tik darom robotiškus mechaninius veiksmus (neva sprendžiam), o iš tiesų atsakomybę vejam šalin.
– Kai žinom, kad laikas paskambinti tėčiui, mamai, broliui, sesei, vaikui, draugui, ir sau pasakom „ai, kitą kartą, neturiu nuotaikos“.
– Kai bijom parašyti draugams, ne „o ką kiti vyrai pasakys…“ ir sustojam ties Post mygtuku arba net nepradedam maigyti klaviatūros.
Visus šituos dalykus ir man šiandien buvo pagunda daryti. Ir ne visus juos įveikiau. Ir ne tik šiandien. Kasdien. Eidamas vyriško tobulėjimo keliu, praktikuodamas, mes stiprinam savo dvasią – vien tam, kad paskui ją silpnintume, kai išeinam ir liekam vieni. Atsigręždami į savo vidinį pasaulį mes uždirbam šimtą ir iššvaistom kelis šimtus po vieną kiekvieną dieną. Įveikdami savo silpnas vietas mes į sieną pastatom monolito bloką, o paskui per dieną išgriaunam dukart tiek – plytą po plytos. Tarsi sprendimas nebūtų priimtas, tarsi pažadas sau nebūtų duotas. Kaip kitaip mes dar galim suaugti, jeigu ne per šituos mažus kasdienius smulkius dalykus?
Šis tekstas skirtas ne moralizuoti. Jis parapetas su viltimi, kad gal kažkam skaitant irgi suskaus taip pat kaip man rašant… ir iš to gims kas nors gero. 🙂
Gražaus vakaro.
