„Vyras yra veiksmažodis.“ Brolijoje nuolat sau tai primename. Visų pirma todėl, kad vyru ne gimstama, o tampama. Net ir tapus, būtina dėti pastangas, išlikti fokuse.
Koks gi tas vyras ir kaip juo tampama? Vienas iš opiausių klausimų daugumai mūsų. Galbūt dėl to, kad moteris vyro užauginti negali, o dažnas vaikinas turėdamas visus „vyriškio“ atributus giliai viduje vis vien juo nesijaučia. Vyriškumą ugdo specifinės pastangos.
Vyriškumą visų pirma ugdo askezės, iššūkiai ir atsakomybė mūsų kasdieniame gyvenime. Pakartosiu – kasdieniame.
Vienam tai išsiugdyti yra nepaprastai sunku.
Jei vaikiną supa draugai vaikinai, kuriems aktualu tik materija, buitis ir pramogos, natūralu, kad savęs kaip vyro ugdymas yra suprantamas kaip per miglą (ji išvis aktualus). Juk mums kaip socialiniams gyvūnams yra įgimtas pritapimo bendruomenėje poreikis.
Jei vaikiną supa draugai, kurie iki skausmo atvirai bendrauja, priima atsakomybę už savo gyvenimą, nuolat vienas kitą palaikydami eina iš komforto zonos, siekia prasmingesnių gyvenimo tikslų ir standartų, kurie juos vienija, artina, motyvuoja ir kartu ugdo, ši draugystė pasėja ir laisto vyriškumo sėklą, kurią nuolat prižiūrint užauga vyro potencialas. Su tokiu potencialu, vaikinas turi ką pasiūlyti gyvenimui ir moteriai.
Šiuolaikinio vyro atributai.
Darome tik tai ką norime, miegame per daug, valgome tik skaniai, prausiamės tik šiltai, bėgame nuo nežinios, neigiame tai ko nesuprantame, vengiame atsakomybės ir įsipareigojimų gyvenime, kompleksuojame, apkalbinėjame ir žeminame, BET turime motą, barzdą, tatuiruočių, leidžiamės stumdomi moterų to nesuvokdami, ieškom extreme’o, didžiuojamės nereikalingais daiktais ir pasiekimais. Puikuojamės. Dalinamės ir laukiam reakcijų.
Ir ką mums tai sako?
Sako, kad turime menką savivertę, savęs nepriėmimą, laimės eksternalizavimą, prastą ryšį su Tėvais, savirealizacijos nebuvimą.
Nieko mirtino, bet visa tai yra vyriškumo ugdymo stokos pasėkmės.
