Kažkas yra pasakęs, kad tereikia žmogui bet kokį teiginį pakartoti pakankamai daug kartų ir jis patikės, kad tai tiesa.
Taip nutiko ir daugeliui iš mūsų. Mes begalybę kartų girdėjome frazę „Vyrai neverkia“. Dar daugiau kartų girdėjome jos auklėjamąją versiją – „Neverk, būk vyras“. Įtikėjome jomis. Dar daugiau – pradėjome jas kartoti patys sau (ir savo vaikams).
Liūdnoji šio reikalo dalis ta, kad tas, kas neverkia, tas ir nesidžiaugia… Tai dvi tos pačios monetos pusės. O džiaugsmo trūkumas priveda prie ne tokių malonių, bet visiems žinomų pasekmių – alkoholizmo, darbaholizmo ir kitų – izmų.
Tad ką daryti – leisti sau bent retkarčiais, bent truputį, bent kažką – pajausti, kartais paverkti, protarpiais papyktį. Ir nesmerkti savęs už tai. Ir nebėgti nuo to diskomforto, kuris kyla atėjus į šią mažai pažįstamą erdvę. Lai nenuskamba banaliai – vyrai irgi žmonės, o žmonės jaučia, pyksta ir kartais verkia.
Vietoj P.S. Mėgstantiems iššūkius – kai kitą kartą kils noras išlieti vieną kitą vyrišką ašarą iššūkis būtų leisti sau verkti, o ne vėl ir vėl tai užgniaužti.
